Home » Naujienos » 9 klasės mokinių įspūdžiai po apsilankymo pas senjorus

9 klasės mokinių įspūdžiai po apsilankymo pas senjorus

Jau antrus metus iš eilės su mokiniais vykdome socialinę veiklą Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose – lankome senjorus. Pernai su senoliais lipdėme iš miltų ir druskos tešlos, žaidėme stalo žaidimus, žiūrėjome vieni kitų nuotraukas ir dalijomės gyvenimo akimirkomis. Šiais metais vėl aplankėme senjorus ir kartu su jais ruošėme kalėdines dekoracijas ir šiltai bendravome.

Mokinių įspūdžiai

Tikėjausi, kad darbelius bus sunkiau atlikti, bet pamačiau ir maloniai nustebau, kad juos atlikome gan lengvai, nesusidurdami su didelėmis problemomis. Nustebino ir pralinksmino senelių džiaugsmas padarius darbelius. Mačiau, kad jie buvo išties laimingi, kad padarė tuos darbelius ir juos galės pasiimti namo. Tikėjausi, kad viską atliksime daug ilgiau ir buvo keista, kad po pusvalandžio  buvome viską pabaigę. Apsilankius ten pagalvoju, kaip liūdna yra sirgti tokia liga ir jau antrą kartą išeinu dėkinga, kad mano seneliai ja neserga. Manau, labai skiriasi pasakojimas apie tuos senelius ir patirtis, kai su jais pats pabūni ir pabendrauji.  Yra didelis skirtumas. Džiaugiuosi šia patirtimi.

Senelių namuose jaučiausi truputį kitaip, negu įsivaizdavau, nes galvojau, kad bus visi seneliai, senelės, kurie ne taip gerai girdi, bet nebuvo daug, kurie neprigirdėtų. Daug kam iš mūsų. reikėjo turėti kantrybės. Manau, kad aš jos turėjau ir kiti mokiniai bei mokytoja. Man patiko padėti seneliams padaryti kalėdinius angeliukus ir atvirutes, man patiko visų senelių pasakojimai apie savo gyvenimus. Ši patirtis mane praturtino kantrybe, džiaugsmu. O svarbiausia – jie visi atrodė laimingi būdami senelių namuose.

Man patiko dirbti su seneliais, padėti jiems. Prieš tai galvojau, kad bus žymiai sunkiau, bet pamačiau, kad jie yra ganėtinai stropūs ir jei pradeda darbą, tai jį ir užbaigia. Viena močiutė pradėjo man pasakoti apie savo vaikystę ir patirtus nuotykius ir man buvo įdomu jos klausytis. Tada galvojau, kad ji visiškai neserga, o yra sveika močiutė. Aš galvojau, kad jie neprisimins mūsų ir nieko nenorės daryti, bet jie buvo mums malonūs. Išmokau atsargiau elgtis su sergančiais žmonėmis, išmokau klausyti.

Man patiko užsiiminėti su seneliais, buvo įdomu pabendrauti, jie pasakojo savo gyvenimo istorijas, kai jie jauni buvo ir tikrai neužmišau, nes tai pakartojo dvidešimt kartų. Manau, su klase pasimokėme, kaip reikia elgtis su vyresniais, kaip galime jiems padėti. Galvojau, kad neištversiu nes neturiu daug kantrybės, galvojau, kad jiems reikės viską aiškinti dešimt kartų, bet buvo visai smagu, nes kai kurie atėję senukai paimdavo pieštuką į rankas ir pradėdavo braižyti, nesvarbu, kad mes nesakėme, ka reikia daryti. Kai kurių senukų tikrai gaila, nes jie neturi su kuo pakalbėti. Manau, kad kiekvienas turi turėt žmogų, kuriam gali pasipasakoti.

Visi mano lūkesčiai pasitvirtino. Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai, bet vėliau įsidrąsinau. Buvo tikrai įdomu dirbti, padėti seneliams, aiškinti, ką daryti, taisyti, jei ką nors daro ne taip. Taipogi buvo linksma stebėti dirbančius senelius, juoktis iš jų pasakojimų. Man kiek nejauku buvo, kadangi didžiąją laiko dalį tylėjau. Buvo sunku su rusiškai kalbančia senele susibendrauti, susikalbėti. Praturtino didžiule kantrybe, gal kiek išmokė drąsos ir pasitikėjimo savimi. Taip pat praturtino mano rusų kalbos įgūdžius. Viskas patiko, dažniau norėtųsi pas juos apsilankyti.

 

Tikime, kad geri darbai, visų pirma, atneša naudos mums patiems, tad viliamės, kad ši draugystė su senjorais tęsis ir mus ugdys.